Žmonės esti dviejų tipų: individualistai ir banditai.
Individualistai yra tie, kuriems gera būti vieniems. žaisti su savo žaisliukais, kad ir kokie jie būtų. Individualistams buvimas bandoje sukelia paniką. su egoizmu tai neturi nieko bendro. jie jaučiasi saugiau būdami vieni. tačiau pažaidę savo smėlio dėžėje, jie linkę ieškoti trumpalaikio kontakto, kad galėtų pasidalinti savo patirtimi ar dar kuo nors. jie priklauso žmonių rūšiai, bet šios rūšies poreikis yra trumpalaikis ir ribotas.
Banditai yra tie, kurie puikiai jaučiasi bandoje. Dėl to pavadinau juos banditais. Čia nėra nieko smerktino ar kitoniško. Tiesiog buvimas su savimi banditus paprastai labai gąsdina, banda juos pakrauna, banda skamba jų galvose, bandoje galima pasislėpti. Net ir nuo savęs. Banditai mėgsta kavą gerti būryje, bendrauti su kolegomis, small talk, apkalbas, reel’sus apie gyvūnus.
Tokie pasvarstymai
Kaip apibūdintum savo kūrybos žanrą? Kaip tave pristatyti?
Aš – grafikė Evelina Paukštytė. Piešiu spalvotus paveikslus. Esu linksmo būdo, veikli, emocionali, azartiška ir t.t.; moteris, karts nuo karto paplaukiojanti melancholijos laiveliu.
Kokia technika mėgstamiausia, kodėl?
Kadangi prieš dvidešimt metų jaučiausi beveik kaip Čiurlionis (autorė juokiasi), tai mėgau piešti sausa ir aliejine pastelėmis. Vaizduoti peizažus, natiurmortus šios priemonės puikiai tiko: patrini, pazulini, pašešėliuoji… Per tiek kūrybos metų išbandžiau turbūt visas įmanomas technikas. Nebijau eksperimentuoti, klysti, mėgstu įvairias kanceliarines priemones.
Molis man nesvetimas – turiu keramikės diplomą ir krosnį studijoje įsigyjau. Nors
esu baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje, estampo nepamėgau. Dešimt metų
buvo užvaldžiusi akvarelė - piešiau iliustracijas, bet išsėmiau tą žanrą,
pradėjo rūpėti vaizduojamoji dailė, tiksliau paveikslai. Pripažįstu, kad
perėjimas buvo sunkus, lėtas, skausmingas. Prireikė penkerių metų ieškojimų.
Per tą laikotarpį lipdžiau molines plokštes (mano brolis sako, kad tai
geriausia, ką esu sukūrusi, kuom aš didžiai abejoju) – tokį tarpinį variantą
tarp piešinio ir skulptūros, gausiai glazūruotas, dabartiniu mano suvokimu, švelniai
tariant, keistas. Užsispyrusiai lipdžiau. Kuomet jas atnešdavau į rėminimo
centrą, rėmintojas akis į viršų užversdavo, lyg šėtoną pamatęs (mačiau, kad
nepatinka) ir sakydavo – vėl plytas atnešei?… Na, o prisijaukinusi akrilinius dažus, nurimau ir visus draskymusis palikau praeityje. Taip dirbdama galiu suderinti savo iliustratyvią prigimtį su pomėgiu istorijoms, detalėms, tvarkai, nevaržomai bendrauti su savim. Kas bus
toliau tikrai neįsivaizduoju. Didelių planų neturiu.
Iš kur kyla idėjos siužetams, kas įkvepia?
Vargšė mano galva: jeigu nepieščiau – ji sprogtų. Manyje stumdosi vartosi šimtai prarytų
patirčių ir istorijų, todėl viską noriu papasakoti, atkurti, pavaizduoti.
Vienas paveikslas įkvepia sukurti kitą paveikslą. Nuolatinė karuselė, be
pradžios ir pabaigos. Kūryba sugeba apnuoginti, parodyti, kur esu silpna, o kur
stipri, kaip tą dieną jaučiuosi, galų gale, kaip keičiuosi. Visą laiką
keičiuosi, ir kiek mažai suprantu apie tai ir tik prabėgus kuriam laikui,
pamatau įvykusias negrįžtamas transformacijas. Tereikia piešti, fiksuoti.
Paveikslai yra liudininkai prabėgusio laiko, todėl periodiškai peržvelgiu savo archyvus,
kad palyginčiau praėjusią Paukštytę su dabartine Paukštyte. Bijau net ir
pagalvoti, kokia bus ateities Paukštytė.
Ateiviai, dinozaurai, antropomorfizuoti gyvūnai…
Koks menotyrininkas galėtų tai pavadinti
posthumanistiniu naratyvu, o paprastas žiūrovas – geru humoro jausmu. Kaip yra
iš tiesų?
Aš nežinau. Kaip minėjau, esu iš prigimties iliustratorė ir dar chuliganė, tad piešiu taip, kaip
man gražu. Abstrakcijų nedarau, nes nejaučiu kur pradžia, o kur pabaiga. Mūsų
protas sukurtas istorijoms, o ne abstrakcijoms. Mėgstu spalvas, aš jas jaučiu, lyg
muziką. Man paprasčiau suvaldyti šimtus atspalvių nei juodą ir baltą. Tačiau po
kiekvienos parodos susimąstau, kad gal mažiau reikėtų naudoti spalvų, rinktis
vienodą spalvų paletę, būtų lengviau daryti parodos ekspoziciją… Deja, kol
kas sunkiai sekasi. Savo piešinių nelaikau humoristiniais. Prisidengti humoru
ir ironija būtų labai paprasta, iš kūrybos tikiuosi gilesnių sluoksnių ir
potyrių. Žinoma džiaugiuosi, jeigu pavyksta žiūrovą pralinksminti. Temos, kurias
analizuoju paveiksluose, anaiptol nevaikiškos, tiesiog aš kitaip nemoku piešti
(autorė juokiasi). Apie menotyrininkų pamėgtą terminą naratyvas sužinojau
ne taip ir seniai. Nemėgstu instrukcijų, elitinis menas man nuobodus ir mane
apima nevaldomas žiovulys. Biznis yra biznis. Mėsa ir kraujas yra tikra, ir meno kūrinys turi turėti gyvastį, energiją, jeigu jos nėra, renkuosi tapetus.
Kas tas paršelis, toks galingas ir stiprus?
Paršelis yra žvaigždė, tik bijau, kad po FUTURE2050 jį nukonkuravo
Babūnas (autorė juokiasi).
Koks tavo pasiekimas kūrybos srityje yra tau
pačiai vertingiausias?
Girti savęs nenoriu, bet esu nupiešusi žadą atimančių paveikslų (autorė juokiasi). O jeigu rimtai, visa man tekusi „šlovė“ ir pasiekimai nėra dideli ir akivaizdūs. Surengiau keletą parodų, nupiešiau keliasdešimt paveikslų. Jeigu pasiekimas ir apdovanojimas neturi piniginės išraiškos, tiek iš jo ir naudos. Kad ir kaip atrodytų romantiškai menininkų
gyvenimas, tačiau kūrybai vystyti reikia finansų ir kitokių išteklių. Galėjimą
gyventi kūrybos ritmu, neatsižadėti jo tūnant gilioje duobėje - laikau
vertingiausiu savo pasiekimu. Vadovaujuosi žydų patarle, kuri sako, kad
kiekvienu neaiškiu atveju, reikia eiti miegoti. Tai va taip ir gyvenu: kai
viskas aišku – dirbu kuriu, o užklupus juodam periodui – einu miegot.
Trumpai apie paskutinę parodą Pamėnkalnio
galerijoje. Ateitis…
Dievai man buvo palankūs, tad paskutinę parodą FUTURE2050 spėjome atidaryti ir sėkmingai uždaryti prieš pat karantiną. Įdėjau daug darbo, jėgų ir sulaukiau geros energijos atgal. Žinant pastarųjų metų situaciją, esu patenkinta paroda. Be to, Pamėnkalnio galerija yra mano mėgstamausia Vilniaus galerija, kelianti šiltus prisiminimus. 2015
metais čia pirmą kartą pristačiau personalinę parodą „Kosmosas ir ašaros“,
iškabinau akrilinius paveikslus ir sulaukiau palankių atsiliepimų.
Aš nežinau kokia bus Ateitis. Turbūt ir nenoriu žinoti. Jeigu rytojus ir skendi migloje, vis
tiek jis kupinas svajonių ir žinojimo, kad dar kažkas BUS. Pats laukimas mane
užliuliuoja ir nukelia toli toli į fantazijų pasaulį, kuris dažnu atveju
įdomesnis nei realybė.
Kas tavo kūrinių pirkėjas? Ar tau tai įdomu? Kokiems
namams tinka tavo darbai, kur jie ,,jaučiasi’’ jaukiausiai?
Esu ufonautė Lietuvos meno lauke, dėl to juos piešiu, kad nesijausčiau vieniša. Dabar dar ir
dinozaurus pradėjau piešti, tad nusimato neblogas vakarėlis. Vengiu kalbėti
apie paveikslų pardavimus, šią informaciją žino tik mano vyras. Pati per daug
neviešinu, bet visi kaip visada viską žino geriau:). Žmonėms įdomiau
kiek parduodi, o ne ką kuri (kartais susinervinu). Norėčiau
turėti savo muziejų ir visus paveikslus ten apgyvendinti, bet tai nerealu. Mano
paveikslų pirkėjai yra įvairūs žmonės, kuriuos retai kada asmeniškai pažįstu. Visais
džiaugiuosi, visus myliu!
Prieš susitikdama stengiuosi neieškoti informacijos Google, kad neturėčiau išankstinės nuomonės ir man nėra svarbu, kuo gi žmogus užsiima (gerai būtų, kad nebūtų žudikas-maniakas), nebent patys papasakoja. Išskirtiniais atvejais, kai bendravimas online kelia įtarimų, pasitikrinu dėl žmogaus adekvatumo ir
pavojaus savo saugumui. Įsivaizduokit, jeigu žmogus nusprendžia įsigyti kelis
šimtus eurų kainuojantį meno kūrinį, tai iš esmės jis nekasdieniškas. Apskritai
paveikslo perdavimas į naujų šeimininkų rankas man kelia jaudulį, nes nežinau
ar pirkėjui patiks, ar ras ryšį su kūriniu. Apie tai nuolat mąstau. Savo
namuose mėgstu keisti paveikslų ekspoziciją, „matuojuosi“ kuris labiau veikia,
kuris mažiau. Tikiu, kad paveikslai, kaip ir žmonių santykiai, yra energetiniai
dalykai, todėl ir jaudinuosi, kad tos energijos sutaptų, įtiktų, žmogus gerai
jaustųsi. Čia subtilūs dalykai. Negalvoju, kad mano paveikslas yra puiki
dovana, jeigu žmogus nesusipažinęs su mano kūryba. Neperšu ir perdaug
nereklamuoju. Mano paveikslai specifiniai, ne kiekvieno skoniui ir ne
kiekvienuose namuose tinka.
- Labas, mažyte. Ką darai?
- Visatos subinę paišau.
- Aaaaaa. O gali parodyti, kaip atrodo?
Mažytė pakelia į viršų tapomą paveikslą. Rodo.
- Aaaaaa, supratau. Čia, kaip juodoji skylė!
- Aha - atsako mažytė, - Ir čia dar bus hemorojinė maža žarnytė… Pirštu parodo kryptį.
Tyla. Pauzė. Garažo durys trinkteli. Mažytė grįžta prie Visatos subinės. Mintyse svarsto, kad vis tik nereikia rodyti pusę darbo, kad ir protingam žmogui.
