Šiaip mane daug kas užp***, bet to viešai nedeklaruoju. Vietoje įspūdingo post’o FB nupaišau eilinį- neeilinį paveikslą. Ir viskas, ir ate, ir viso gero

Gerai, kad dar kuriamos tokios laidos, kaip „Gyventi kaime gera”. Žiūriu kiekvieną sekmadienio rytą ir viliuosi, kad rudens sezone laida vis dar bus. Malonu matyti tikrus žmones, paprastus veidus, gyvenimus, kuriuose girdisi vėjas, paukščiai, žingsniai per žolę ar darže. Tai laida apie žmones, kurie gyvena ne pagal Omega laikrodį, o su saule, pagal metų laikus, žemės kvėpavimą.  

Dat turiu vilties, kad nesprogsim nuo begalinių nuolaidų kodų, nuo vienodų veidų instagrame, nuo kūnų be randų, nuo mamų, rodančių savo brangiausių vaikelių intymiausias akimirkas… Kartais apima tokia svetima gėda, kad nors kauk, kur ritasi visi šitie bezdukai, vadinami žmonėmis.

Kokia visa to prasmė? Jeigu laimės nepadaugėjo? 

Šiandien, kai viskas matuojama greičiu, indeksais ir rezultatais, siela dažnai atrodo kaip trukdis. Bet gal iš tiesų ji – paskutinis tylus sargybinis, saugantis, kad visai nepamirštume, kas esame.  

Saugo nuo visiško susvetimėjimo, nuo to, kad nepasimestume tarp ekranų ir prekių ženklų.

Bet vilties mažai. 

Ir ačiū tiems, kurie primena, kad gyventi paprastai – reiškia gyventi tikrai.

Aš nenoriu nuolaidų, aš noriu Meilės!

Prancūzija. Laimė

Vaikai, kurie vasaras leisdavo kaime, rinkdami kaukaspenius*, tarsi iš prigimties jaučia slaptą ryšį su pasaulio paslaptimis, kurios slypi ne tiesioginiuose daiktuose, o tarp jų – tarp žemės ir dangaus, tarp realybės ir vaizduotės. Užaugę jie nebeieško fizinių lobių, bet gilinasi į nematomas būties gijas, rinkdami idėjas, pojūčius ir akimirkas, kurios formuoja jų vidinį pasaulį. Jie gyvena nuolatiniu ilgesiu to, kas nepriklauso žemiškajai realybei – vis dar alkani stebuklų, vis dar ieškantys to, ko negalima paaiškinti. Toks troškimas gimsta ne iš išorinių poreikių, bet iš jų pačių vidinės būties gylio, kuriame slypi nuojauta, kad gyvenimo prasmė visuomet glūdi kažkur šalia, bet nepasiekiama ranka. Jie  žvelgia į dangų, laukdami atsakymų, ir jų kasdienybė pripildyta žaismingos mistikos – tikėjimo, kad kiekviena smulkmena gali tapti nuoroda į kažką didesnio. Tai – vaikai, kurie niekada nenustoja ieškoti nuotykių ir tikėti stebuklais.  

E. P.

*Belemnitai (Belemnitida) išnykę galvakojai moliuskai. Mirę prieš šimtus milijonų metų. Buvo paplitę visame pasaulyje. Gyveno jūrose, gerai plaukiojo, maitinosi žuvimis. Panašūs į kalmarus. Kūnas verpstės ar cigaro formos, turėjo 3 dalių vidinę kriauklę. Dabar randami tik apie 40 cm ilgio kriauklės gabalai – vadinamieji velnio pirštai, kaukaspeniai.

[gr. belemnon — strėlė]

Kai aš patikiu savo tiesa, tas tikėjimas padeda man sutelkti visas jėgas ir parodyti savo
gebėjimus.

 – Andre Gide

Dauguma žmonių, sakančių - “reikia būti realistais” iš tiesų gyvena baimėje. Iš anksto bijodami nusivilti ar patirti nepatogumą, taip ir lieka gniaužtuose savo įsivaizduojamo Šv. Saugumo. Prisitaikėliška realybė yra siaubinga. Aišku jeigu ją suvoki, jei ne - tam tikra prasme esi palaimintas. 

Bandos lūpomis skambanti mantra:

Saugumas Pinigai Saugumas Pinigai

Pinigai Pinigai Saugumas Saugumas

Saugumas Šventas Saugumas Šventas

Šventi Šventi Pinigai Pinigai

2023, digital illustration EP