Gerai, kad dar kuriamos tokios laidos, kaip „Gyventi kaime gera”. Žiūriu kiekvieną sekmadienio rytą ir viliuosi, kad rudens sezone laida vis dar bus. Malonu matyti tikrus žmones, paprastus veidus, gyvenimus, kuriuose girdisi vėjas, paukščiai, žingsniai per žolę ar darže. Tai laida apie žmones, kurie gyvena ne pagal Omega laikrodį, o su saule, pagal metų laikus, žemės kvėpavimą.
Dat turiu vilties, kad nesprogsim nuo begalinių nuolaidų kodų, nuo vienodų veidų instagrame, nuo kūnų be randų, nuo mamų, rodančių savo brangiausių vaikelių intymiausias akimirkas… Kartais apima tokia svetima gėda, kad nors kauk, kur ritasi visi šitie bezdukai, vadinami žmonėmis.
Kokia visa to prasmė? Jeigu laimės nepadaugėjo?
Šiandien, kai viskas matuojama greičiu, indeksais ir rezultatais, siela dažnai atrodo kaip trukdis. Bet gal iš tiesų ji – paskutinis tylus sargybinis, saugantis, kad visai nepamirštume, kas esame.
Saugo nuo visiško susvetimėjimo, nuo to, kad nepasimestume tarp ekranų ir prekių ženklų.
Bet vilties mažai.
Ir ačiū tiems, kurie primena, kad gyventi paprastai – reiškia gyventi tikrai.
Vaikai, kurie vasaras leisdavo kaime, rinkdami kaukaspenius*, tarsi iš prigimties jaučia slaptą ryšį su pasaulio paslaptimis, kurios slypi ne tiesioginiuose daiktuose, o tarp jų – tarp žemės ir dangaus, tarp realybės ir vaizduotės. Užaugę jie nebeieško fizinių lobių, bet gilinasi į nematomas būties gijas, rinkdami idėjas, pojūčius ir akimirkas, kurios formuoja jų vidinį pasaulį. Jie gyvena nuolatiniu ilgesiu to, kas nepriklauso žemiškajai realybei – vis dar alkani stebuklų, vis dar ieškantys to, ko negalima paaiškinti. Toks troškimas gimsta ne iš išorinių poreikių, bet iš jų pačių vidinės būties gylio, kuriame slypi nuojauta, kad gyvenimo prasmė visuomet glūdi kažkur šalia, bet nepasiekiama ranka. Jie žvelgia į dangų, laukdami atsakymų, ir jų kasdienybė pripildyta žaismingos mistikos – tikėjimo, kad kiekviena smulkmena gali tapti nuoroda į kažką didesnio. Tai – vaikai, kurie niekada nenustoja ieškoti nuotykių ir tikėti stebuklais.
E. P.
*Belemnitai (Belemnitida) išnykę galvakojai moliuskai. Mirę prieš šimtus milijonų metų. Buvo paplitę visame pasaulyje. Gyveno jūrose, gerai plaukiojo, maitinosi žuvimis. Panašūs į kalmarus. Kūnas verpstės ar cigaro formos, turėjo 3 dalių vidinę kriauklę. Dabar randami tik apie 40 cm ilgio kriauklės gabalai – vadinamieji velnio pirštai, kaukaspeniai.
Kai aš patikiu savo tiesa, tas tikėjimas padeda man sutelkti visas jėgas ir parodyti savo
gebėjimus.
– Andre Gide
Dauguma žmonių, sakančių - “reikia būti realistais” iš tiesų gyvena baimėje. Iš anksto bijodami nusivilti ar patirti nepatogumą, taip ir lieka gniaužtuose savo įsivaizduojamo Šv. Saugumo. Prisitaikėliška realybė yra siaubinga. Aišku jeigu ją suvoki, jei ne - tam tikra prasme esi palaimintas.
Žmonės esti dviejų tipų: individualistai ir banditai.
Individualistai yra tie, kuriems gera būti vieniems. žaisti su savo žaisliukais, kad ir kokie jie būtų. Individualistams buvimas bandoje kelia paniką. su egoizmu tai neturi nieko bendro. jie jaučiasi saugiau būdami vieni. tačiau pažaidę savo smėlio dėžėje, jie linkę ieškoti trumpalaikio kontakto, kad galėtų pasidalinti savo patirtimi ar dar kuo nors. jie priklauso žmonių rūšiai, bet šios rūšies poreikis yra trumpalaikis ir itin ribotas.
Banditai yra tie, kurie puikiai jaučiasi bandoje. Dėl to pavadinau juos banditais. Čia nėra nieko smerktino ar kitoniško. Tiesiog buvimas su savimi banditus paprastai labai gąsdina, banda juos pakrauna, banda skamba jų galvose, bandoje galima pasislėpti. Net ir nuo savęs. Banditai mėgsta kavą gerti būryje, bendrauti su kolegomis, small talk, apkalbas, reel’sus apie gyvūnus.
