Žmonės esti dviejų tipų: individualistai ir banditai.
Individualistai yra tie, kuriems gera būti vieniems. žaisti su savo žaisliukais, kad ir kokie jie būtų. Individualistams buvimas bandoje kelia paniką. su egoizmu tai neturi nieko bendro. jie jaučiasi saugiau būdami vieni. tačiau pažaidę savo smėlio dėžėje, jie linkę ieškoti trumpalaikio kontakto, kad galėtų pasidalinti savo patirtimi ar dar kuo nors. jie priklauso žmonių rūšiai, bet šios rūšies poreikis yra trumpalaikis ir itin ribotas.
Banditai yra tie, kurie puikiai jaučiasi bandoje. Dėl to pavadinau juos banditais. Čia nėra nieko smerktino ar kitoniško. Tiesiog buvimas su savimi banditus paprastai labai gąsdina, banda juos pakrauna, banda skamba jų galvose, bandoje galima pasislėpti. Net ir nuo savęs. Banditai mėgsta kavą gerti būryje, bendrauti su kolegomis, small talk, apkalbas, reel’sus apie gyvūnus.
- Aha - atsako mažytė, - Ir čia dar bus hemorojinė maža žarnytė… Pirštu parodo kryptį.
Tyla. Pauzė. Garažo durys trinkteli. Mažytė grįžta prie Visatos subinės. Mintyse svarsto, kad vis tik nereikia rodyti pusę darbo, kad ir protingam žmogui.
šiąnakt sapnavau keistą sapną. prabudau sustingusi iš baimės, negalėdama pajudėti. tik mano katė-moteris po truputį sugrąžino į kūną: laipiojo ant manęs, lyg masažuodama. <…> veiksmas vyksta vaikystės kaime Avižieniuose Ukmergės rajone. ryškios vaiskios spalvos, tokios, kokios gali būti tik vasaros rytais maždaug iki 12 valandos dienos. kažkur skaičiau, kad sapnai niekada nebūna spalvoti, tik juodai balti. sunku tuo patikėti, nes sapnai, kuriuos atsimenu ir būna spalvoti. arba man tik taip atrodo. nežinau ir nenoriu žinoti. negaliu papasakoti nei pradžios nei pabaigos, nėra tai svarbu, tik regiu ore, žydro dangaus fone, besisukančias tris elementarias kaimo kates. Kysas, kaip mes vadindavom. juodas, su baltais intarpais ir kailiu. jos krenta ir sukasi, sukasi ir krenta, viena kitą nagais mėgindamos žybtelėti sugauti. man regis stebim viską kartu su mama. gerai matyti trukdo lyg ir tvarto stogas ar kažkokia kita kliūtis. tolumoje - didžiulis uosis. vaizdas nutrūksta - regiu patvorį, o ten tos pačios trys katės raitosi ant žolės. Tačiau viena virtusi file, išskrosta, sultinga, lašišos spalvos. katino filė… liūdna pasidarė. supratau, kad krisdamos iš dangaus jos viena kitą išskrodė. <…> kitas veiksmas: nieko konkretaus nevyksta, bet baimė kausto. Avižieniai, tas pats apšvietimas. aš, mama, mano vyras, kažką abstraktaus veikiam. matom per Bronienės apžėlusį sodą atjoja arkliu kaimo banditas čigonas Kaziukas. lekiam į gryčią, rakinam duris, dangstom užuolaidom langus. stingdanti baimė, veiksmo nėra, tik baimė, nes jaučiam, kad Kaziukas kažkur netoli, kažkur aplink sukasi. pro plyšius bandom vis ką nors pamatyti. ir mane perskrodžia siaubinga mintis apie sūnų, kuris liko lauke… siaubas apėmė, ir prabudau. katė laipioja, langai uždengti, pagaliau pasimuistau, keliuosi ir einu gerti kavos. viskas taip, kaip buvo vakar šiandien ir visados.
