stebuklais tikinčiųjų karta

Vaikai, kurie vasaras leisdavo kaime, rinkdami kaukaspenius*, tarsi iš prigimties jaučia slaptą ryšį su pasaulio paslaptimis, kurios slypi ne tiesioginiuose daiktuose, o tarp jų – tarp žemės ir dangaus, tarp realybės ir vaizduotės. Užaugę jie nebeieško fizinių lobių, bet gilinasi į nematomas būties gijas, rinkdami idėjas, pojūčius ir akimirkas, kurios formuoja jų vidinį pasaulį. Jie gyvena nuolatiniu ilgesiu to, kas nepriklauso žemiškajai realybei – vis dar alkani stebuklų, vis dar ieškantys to, ko negalima paaiškinti. Toks troškimas gimsta ne iš išorinių poreikių, bet iš jų pačių vidinės būties gylio, kuriame slypi nuojauta, kad gyvenimo prasmė visuomet glūdi kažkur šalia, bet nepasiekiama ranka. Jie  žvelgia į dangų, laukdami atsakymų, ir jų kasdienybė pripildyta žaismingos mistikos – tikėjimo, kad kiekviena smulkmena gali tapti nuoroda į kažką didesnio. Tai – vaikai, kurie niekada nenustoja ieškoti nuotykių ir tikėti stebuklais.  

E. P.

*Belemnitai (Belemnitida) išnykę galvakojai moliuskai. Mirę prieš šimtus milijonų metų. Buvo paplitę visame pasaulyje. Gyveno jūrose, gerai plaukiojo, maitinosi žuvimis. Panašūs į kalmarus. Kūnas verpstės ar cigaro formos, turėjo 3 dalių vidinę kriauklę. Dabar randami tik apie 40 cm ilgio kriauklės gabalai – vadinamieji velnio pirštai, kaukaspeniai.

[gr. belemnon — strėlė]