Dekadansas

… čia ištraukos iš paraiškos parodai, kurios nepatvirtino:) bet aš ją vis tiek kada nors padarysiu, nes aš - beribė:): priimu pasiūlymus ir pagalbą:) DM ?

<…>

Negaliu atsikratyti jausmo, kad menas yra kuriamas
ateities kartoms. Gyvenant esamu momentu (pradžioje – maras, o dabar – karas),
sunku suprasti dvasinę krizę, kurioje atsidūrėme. Ji išryškėja tik po laiko ir
žiūrint atgal. Ir dar – visi rėkia! Gyvename neregėtame vaizdų
pertekliuje. Rėkiame vaizdais, daiktais, veidais, lūpom, speniais, baltais dančiais, tobulais kūnais, bizniais…

„Piemens nėra jau jokio, yra tiktai banda“ (F. Nyčė)

Savo kūrybinėje praktikoje kurdama fikcinį pasaulį
galiu labiau suprasti mūsų kasdienę realybę nei žiūrėdama į ją tiesioginiu
žvilgsniu. Akistatoje su meno kūriniu, bandau suvokti save.  

<…>

Žvėrys – perfrazuojant Nyčės Zaratustrą, skelbiu: manęs JIE nesupranta, ne tom akims šie vaizdai mano.
JIE – tai visi kiti, kas ne AŠ ir ne su manimi. JIE – gali būti žvėrys,
vidiniai ir išoriniai. Gyvename tokiu laiku, kad regis, visi kas netingi
išleido savo žvėris. Kas leidžiama Velniui, neleidžiama Dievui. Ar gali būti,
kad Velnias yra žvėris? Raguotas? O gal jis puolęs ožys? Bandysiu patyrinėti. 

<…>

„Vilnijančių varpelių ir katilėlių pievoj atsitūpė kiškis ir pro voratinklį sukalbėjo maldą vaivorykštei.”
(Arthur Rimbaud „Nušvitimai“)