Gyventi Žemėje dar gali būti gera

Gerai, kad dar kuriamos tokios laidos, kaip „Gyventi kaime gera”. Žiūriu kiekvieną sekmadienio rytą ir viliuosi, kad rudens sezone laida vis dar bus. Malonu matyti tikrus žmones, paprastus veidus, gyvenimus, kuriuose girdisi vėjas, paukščiai, žingsniai per žolę ar darže. Tai laida apie žmones, kurie gyvena ne pagal Omega laikrodį, o su saule, pagal metų laikus, žemės kvėpavimą.  

Dat turiu vilties, kad nesprogsim nuo begalinių nuolaidų kodų, nuo vienodų veidų instagrame, nuo kūnų be randų, nuo mamų, rodančių savo brangiausių vaikelių intymiausias akimirkas… Kartais apima tokia svetima gėda, kad nors kauk, kur ritasi visi šitie bezdukai, vadinami žmonėmis.

Kokia visa to prasmė? Jeigu laimės nepadaugėjo? 

Šiandien, kai viskas matuojama greičiu, indeksais ir rezultatais, siela dažnai atrodo kaip trukdis. Bet gal iš tiesų ji – paskutinis tylus sargybinis, saugantis, kad visai nepamirštume, kas esame.  

Saugo nuo visiško susvetimėjimo, nuo to, kad nepasimestume tarp ekranų ir prekių ženklų.

Bet vilties mažai. 

Ir ačiū tiems, kurie primena, kad gyventi paprastai – reiškia gyventi tikrai.

Aš nenoriu nuolaidų, aš noriu Meilės!

Prancūzija. Laimė